Herojai
Antanas Kvoščiauskas
Gimė 1915 12 18 Padauguvėlės kaime, Kauno rajone
Susilaukė 2 vaikų ir 2 anūkų
Antano gyvenimas susideda iš daugybės dalelių. Tarsi armonikos, kuria išmoko groti beveik prieš šimtą metų, mygtukai. Kadaise, kai žmonės dar tik mokėsi rašto ir kai popierius buvo retenybė. Kai gydytojas vaistų receptus užrašydavo tiesiai ant ligonio namų durų, o namiškiai, nemokėdami skaityti, duris nukeldavo nuo vyrių ir veždavo pas vaistininką. Taigi tada Antanas iš lėtai augančio, karves ganiusio berniūkščio visgi ištįso į vyrą. Pirmą kartą įsimylėjo ir būtų paliktas – jo meilė su ryšuliais visam laikui emigravo į Ameriką. Skaudėjo, bet prieš akis dar laukė daugybė metų su besikeičiančiais darbais, santvarkomis, ministrais, atsirandančiais ir mirštančiais draugais.
Paklaustas, kaipgi sulaukti tiek metų, Antanas neslepia: „Jei pradėjai, varyk, nors ir sunku. Negerai, jei nėra, kas gali tave išklauso. Sveikatai turi įtakos. Neturėjimas laiko kur dėt – taip pat ne į sveikatą. Džiaukis ir dėk į knygą! Sūnaus reikalavimu parašiau šeimos istoriją, ten visa [mūsų] giminė. Taip ir susiklojo: senelis 104 metus gyveno, mamytė – 100 metų. Susidėjo 40 lapų. Svarbu laiką kur padėt. Labai svarbu – žiūrėk, kokia bus nauda iš tavęs po 10 ar 20 metų. Gerai, kad būtų dar nors vienas draugų, o šiaip tai kantrybė yra svarbiausia už viską“.
Antano gyvenimas susideda iš daugybės dalelių. Tarsi armonikos, kuria išmoko groti beveik prieš šimtą metų, mygtukai. Kadaise, kai žmonės dar tik mokėsi rašto ir kai popierius buvo retenybė. Kai gydytojas vaistų receptus užrašydavo tiesiai ant ligonio namų durų, o namiškiai, nemokėdami skaityti, duris nukeldavo nuo vyrių ir veždavo pas vaistininką. Taigi tada Antanas iš lėtai augančio, karves ganiusio berniūkščio visgi ištįso į vyrą. Pirmą kartą įsimylėjo ir būtų paliktas – jo meilė su ryšuliais visam laikui emigravo į Ameriką. Skaudėjo, bet prieš akis dar laukė daugybė metų su besikeičiančiais darbais, santvarkomis, ministrais, atsirandančiais ir mirštančiais draugais.
Paklaustas, kaipgi sulaukti tiek metų, Antanas neslepia: „Jei pradėjai, varyk, nors ir sunku. Negerai, jei nėra, kas gali tave išklauso. Sveikatai turi įtakos. Neturėjimas laiko kur dėt – taip pat ne į sveikatą. Džiaukis ir dėk į knygą! Sūnaus reikalavimu parašiau šeimos istoriją, ten visa [mūsų] giminė. Taip ir susiklojo: senelis 104 metus gyveno, mamytė – 100 metų. Susidėjo 40 lapų. Svarbu laiką kur padėt. Labai svarbu – žiūrėk, kokia bus nauda iš tavęs po 10 ar 20 metų. Gerai, kad būtų dar nors vienas draugų, o šiaip tai kantrybė yra svarbiausia už viską“.
Visko buvo. Bet kai patenku į sunkią padėtį — tragedijos nedarau, lėkščių nedaužau, sprendžiu problemas labai lėtai ir atsargiai. Svarbiausia dar blogiau nepadaryt.
Veronika Gerasimavičienė
Gimė 1917 11 01 Kubiliūnų kaime, Pasvalio rajone
Susilaukė 4 vaikų, 8 anūkų ir 12 proanūkių
Sėdi ji gryčioje su žaliuojančiais paveikslais ant sienų ir droviai sunertomis rankomis tarp kelių. Gyvos akys ir kažkoks graudulys balse. Kalba apie karą. Apie vaikus, kurie išgyveno. Apie prarastus klasės draugus ir Dzūkijoje surastą vyrą. Kai rusai jau vijosi vokiečius, Veroniką frontas su vaikais užklupo gimtajame Saločių valsčiuje. Nuolat kartoja, jog baisiausia buvo iš dangaus krentantys degantys lėktuvai. Telieka susigūžti išgirdus artėjantį kauksmą, nes vis tiek niekas nežino, kur nukris. Vos prieš mėnesį ar daugiau ji buvo pagimdžiusi mergaitę. Veronika pasakoja: „Maniau, kad neišgyvens. Vieną naktį labai išsigandau lėktuvų ir man dingo pienas. Eidavau į mišką. Ten ganėsi karvės, tai pamelždavau į puoduką ir laikydavau po pažastimi, kad šiltas būtų. Blogiausia būdavo su vystyklais. Išplaudavau, bet rusai neleido niekur džiovinti, kad vokiečiai nepamatytų, sakydavo, balta spalva – tai yra jau taika“. Mergaitė išgyveno. Veronikos vyras tuo metu slapstėsi Alytuje – ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. O ji, mamai palikusi vaikus, Biržuose sėdo ant dviračio ir išsiruošė per visą Lietuvą aplankyti.
— Ar mylėjote savo vyrą?
— Mylėjau. Todėl ir važiavau per karą pas jį. Dabar miškan bijai išeiti, o tada nieko nebijojau.
Svarbiausia gyvenime – susiklausyti vieni su kitais ir padėti vieni kitiems, ir tik nekišti pirštų, kur nereikia. Tik nekišti pirštų, kur nereikia...
Aleksandras Stancelis
Gimė 1915 08 07 Mankiškės kaime, Šilalės rajone
Susilaukė 2 vaikų, 4 anūkų ir 2 proanūkių
Aleksandras su 96-erių žmona Zuzana kartu gyvena jau 70 metų. Diena dienon, taikiai, be pykčio. Patiems reikia būti geriems, tai ir gyvenimas bus geras, paslaptimi dalijasi sutuoktiniai. Jų pažinties istoriją Zuzana puikiai pamena: „Mes esam iš vieno rajono, Tauragės apskrities. Ir jis, ir aš. Taip ir susipažinom. Mokiausi Tauragėj, mokytojų seminarijoj, 25 kilometrai nuo mano tėviškės. Tai laikais aš nuomojausi kambarį, o jis jau buvo viršininkas ir maitinosi pas mano šeimininkę, ji valgyklėlę tokią turėjo, kur visi ponai ėjo valgyt. Vieną kartą girdžiu, kaip mano šeimininkės klausia; „O kur panytė yra?“ – „Nežinau, čia kažkur buvo“. O aš kambary esu ir viską girdžiu, ką šneka. Vienas ponas toks buvo, tai sako: „Kas ją gaus, tai tikrai gerai gyvens“.
„Mama buvo sakiusi tekėti už šio, tad kai mama mirė, aš jam tą pačią dieną pasakiau, kad aš už jo tekėsiu. Tai jam buvo didžiausia šventė“.
Aleksandras, paklaustas apie dabarties gyvenimą, turi ką patarti: „Kad didelių miestų valdininkai, Seimo nariai skirtų daugiau dėmesio provincijai, kaimams, mažiems miesteliams. Kad nereikėtų važiuoti braškių skinti, ar kitokius darbus dirbti, gi ten nuvažiavusiųjų ne pyragai laukia. Reikia daryti viską, kad būtų geriau, kad visiems ta našta būtų padalyti lygiau“.
Aleksandras su 96-erių žmona Zuzana kartu gyvena jau 70 metų. Diena dienon, taikiai, be pykčio. Patiems reikia būti geriems, tai ir gyvenimas bus geras, paslaptimi dalijasi sutuoktiniai. Jų pažinties istoriją Zuzana puikiai pamena: „Mes esam iš vieno rajono, Tauragės apskrities. Ir jis, ir aš. Taip ir susipažinom. Mokiausi Tauragėj, mokytojų seminarijoj, 25 kilometrai nuo mano tėviškės. Tai laikais aš nuomojausi kambarį, o jis jau buvo viršininkas ir maitinosi pas mano šeimininkę, ji valgyklėlę tokią turėjo, kur visi ponai ėjo valgyt. Vieną kartą girdžiu, kaip mano šeimininkės klausia; „O kur panytė yra?“ – „Nežinau, čia kažkur buvo“. O aš kambary esu ir viską girdžiu, ką šneka. Vienas ponas toks buvo, tai sako: „Kas ją gaus, tai tikrai gerai gyvens“.
„Mama buvo sakiusi tekėti už šio, tad kai mama mirė, aš jam tą pačią dieną pasakiau, kad aš už jo tekėsiu. Tai jam buvo didžiausia šventė“.
Aleksandras, paklaustas apie dabarties gyvenimą, turi ką patarti: „Kad didelių miestų valdininkai, Seimo nariai skirtų daugiau dėmesio provincijai, kaimams, mažiems miesteliams. Kad nereikėtų važiuoti braškių skinti, ar kitokius darbus dirbti, gi ten nuvažiavusiųjų ne pyragai laukia. Reikia daryti viską, kad būtų geriau, kad visiems ta našta būtų padalyti lygiau“.
Kad daugiau lietuviškumo būtų, taip sakant. Daugiau gyvenimo savo šaly, savo valstybėj, kad žmonės būtų gerbiami.
Sofija Škilienė
Gimė 1914 06 01 Kerulių kaime, Molėtų rajone
Susilaukė 2 vaikų, 3 anūkių, 5 proanūkiųSu vyru, Sofija pasakoja, susipažinusi dar vaikystėje, mat jie buvo kaimynai. „Vestuves šventėme dvi dienas. Buvom labai gražiai apsirengę, siuvėja man pasiuvo ilgą baltą suknelę“.
Šeima turėjo ūkį, o moteris visuomet buvo labai darbšti. „Dirbau, audžiau, mezgiau, dariau viską, ką norėjau“, – tokio ilgo gyvenimo receptu dalijasi Sofija.
Senolė visuomet mėgusi dainuoti ir šokti, auginti gėles – visą laiką ją supo prižiūrėtas darželis. Nors gyvenime, pasakoja, visko buvo: ir ašarų, ir džiaugsmo. „Juk taip ilgai gyvenau“, – sako ji.
Lietuvai visko linkiu, ko tik norės: kad valdžia būtų gera, kad žmonėms būtų gerai.
Aleksandra Žovnerik
Gimė 1916 04 18 Maskvos apskrityje
Susilaukė 3 vaikų, 6 anūkų, 9 proanūkių
Niekas giminėj jau nepamena, koks buvo Aleksandros kelias iš Maskvos į Lietuvą. Žinoma tik, kad šeimą ji sukūrė ir vaikų susilaukė Vilniuje, kur vėliau ir praleido visą gyvenimą. Ji pati mena gyvenusi sodyboje prie Neries, netoli buvusio „Žalgirio“ stadiono. Kol vyras dirbo vienoje iš Vilniaus gamyklų, Aleksandra rūpinosi namais: augino vaikus, vėliau ir anūkus, dirbo savame ūkelyje žemės darbus – sunku net patikėti, kad šioje miesto dalyje dar visai neseniai dūzgė kaimelis, žmonės laikė gyvulius, triūsė daržuose... Vyrui išėjus į pensiją, šeima gavo butą viename iš pirmųjų Žirmūnų mikrorajono daugiabučių. Taip Aleksandra tapo tikra miestiete. Ji atsidėjo rankdarbiams: buvo puiki siuvėja, bet ypač mėgo megzti – pagalvėles, staltieses, lovatieses. „Šio gėrio buvo pilni namai“, – šiltai prisimena anūkė.
Niekas giminėj jau nepamena, koks buvo Aleksandros kelias iš Maskvos į Lietuvą. Žinoma tik, kad šeimą ji sukūrė ir vaikų susilaukė Vilniuje, kur vėliau ir praleido visą gyvenimą. Ji pati mena gyvenusi sodyboje prie Neries, netoli buvusio „Žalgirio“ stadiono. Kol vyras dirbo vienoje iš Vilniaus gamyklų, Aleksandra rūpinosi namais: augino vaikus, vėliau ir anūkus, dirbo savame ūkelyje žemės darbus – sunku net patikėti, kad šioje miesto dalyje dar visai neseniai dūzgė kaimelis, žmonės laikė gyvulius, triūsė daržuose... Vyrui išėjus į pensiją, šeima gavo butą viename iš pirmųjų Žirmūnų mikrorajono daugiabučių. Taip Aleksandra tapo tikra miestiete. Ji atsidėjo rankdarbiams: buvo puiki siuvėja, bet ypač mėgo megzti – pagalvėles, staltieses, lovatieses. „Šio gėrio buvo pilni namai“, – šiltai prisimena anūkė.